Organizuojami renginiai
Jauniems: šėlsmas, džiazas, žaismė ir...
„Juoda – Balta“. „Mėnulio vaikai“, „Aš laukiu lietaus“ – tai galėtų būti romanų, spektaklių, drobių pavadinimai. Bet jiems patikėta daugiau: nepamirštamam reginiui suvienyti madą, teatrą, šokį, vizualųjį meną ir pristatyti kaip vientisą avangardo ar gatvės mados kolekciją. O jų, viena už kitą iškalbingesnių į Bendruomenių rūmus tradiciškai, gegužę, sukeliauja kelios dešimtys. Didžiąją daugumą sudaro Panevėžio miesto mokyklų kūrėjai, tačiau suvažiuoja vilniečiai, šiauliečiai, birštoniečiai, kauniškiai, klaipėdiškiai. Dar ir estai, baltarusiai, latviai, ukrainiečiai. Visi, kuriuos, jau greit bus dvidešimtmetis, pavilioja Jaunimo šiuolaikinio meno festivalis – konkursas „Išdykęs stilius“.
Prieš porą dešimtmečių festivalis, inicijuotas S. Myškienės, nuo nedrąsaus „Alternatyvios mados konkurso“ netruko tapti tarpmokykliniu, paskui – respublikiniu, o prieš keletą metų – ir tarptautiniu. Kad išsitektų, jam prireikia kelių dienų ir visų įmanomų erdvių. Varžomasi keturiose kategorijose: dizainerių kolekcijų, modelių – manekenų, šiuolaikinių šokių grupių ir jaunųjų fotografų. Baigiamasis šaukinys – fotografijos paroda – lyg užbaigta šventinių akimirksnių dėlionė – nuo blakstienos virptelėjimo grimo kambaryje iki kvapą gniaužiančios kulminacijos, gali būti, kad su trikerių adrenalino pliūpsnį garantuojančiais akrobatiniais triukais tarp žemės ir dangaus. Kitaip tariant, festivalis skirtas tiems, kurie išpildo jo esminę sąlygą – įkūnyti patį žaismingumą, jaunystę.
Iš tiesų „Išdykęs stilius“ – ne vieno savaitgalio projektas, greičiau – apskritus metus nenutrūkstantis procesas: iš miniatiūrinių vienkartinių cukraus pakučių per savaitę juk nepasiūsi prašmatnios vakarinės suknios ir dar įmantresnio galvos apdangalo. O jei ambicingo dizainerio sumanymui reikės atkakliai auginti visą pievą – sėti, laistyti, šienauti ( taip jau yra nutikę, ir ne tik taip: kiekviena kolekcija – atskira istorija, su unikalia priešistore ir neprognozuojamu tęsiniu pasirodymui pasibaigus ), arba – supilti visą kalną veidrodžio šukių, pridžiovinti dešimtis kilogramų apelsino žievelių, pririnkti šūsnis kankorėžių. Megzti – iš plėvelės atraižų, špagato, viksvos. Kirpti, klijuoti, susegti, surišti, nuspalvinti, išbalinti, pritapyti rietimus šilko, sudaigstyti neregėtų formų kišenes, prikurpti tokių detalių ir aksesuarų, kad juos graibstyte išgraibstytų ko- kio filmo kūrėjų komanda – viskas, kad įkūnytum temą, kuria pageidauji kalbėti. Nes kalbėti yra apie ką: pradedant ekologija, baigiant žalingųjų įpročių prevencija.
„Išdykęs stilius“, kur karaliauja jos didenybė Mada, kasmet stebina populiarumo rodiklių rekordais. Jis, bene vienintelis, paneigiantis stereotipą, kad mada – merginų rojus. Nieko panašaus. Vaikinukų čia – daug: dizainerių ir modelių, jau tapusių ir profesionalais. O jei kuris ir pasirinko sėsti už kartingo vairo, kaip Simas Juodviršis, tai savęs modelio amplua nepamirš niekada. O keletą metų buvusi „Išdykusio stiliaus“ scenografė Monika Dirsytė, viena perspektyviausių Lietuvos performanso kūrėjų, ir šiandien sako: „Esu Londone, pakviesite, atvažiuosiu. Bus idomu dirbti vertinimo komisijoje“. Performansų kūrėjas Tomas Bara, baigęs Dailės akademiją, šiuo metu gyvena Vilniuje ir prisimena, kaip nelengva buvo pradėti darbus su aikštingomis manekenėmis – modeliais. Visdėto susitvarkė puikiai. Pristatymas netikėtas, kolekcija „Le kata“ sproginėjo miltais…tokia paties režisūra. Laimėtas festivalio Grand prix, paskatino eiti didžiuoju kūrybos keliu. „Išdykęs stilius“ – kaip tik tai, ko reikia jaunimui, tvirtina šokėjai, veržte įsiveržę į festivalį. Čia tvyranti dvasia jiems sava, todėl visos populiariausios Lietuvos šokių grupės, pradedant vietiniais „Eurodances“, „Flower“, baigiant „Megusta“ svečiais, mielai grįžta vėl ir vėl. Šokėjus vertina autoritetingi choreografai ir šokėjai, tokie kaip Skruzdėliukas, o žinomiausi kostiumo dailininkai – jaunųjų kūrėjų stiliaus pojūtį, dalijasi patirtimi, – kaip kurti madingą madą, prie kolekcijos pluša aibė pagalbininkų: kirpėjų, visažistų, tapybos ant kūno meistrų.
Ką jau kalbėti, kad „Išdykęs stilius“ tampa šeimų švente, kai, suvienyti sūnaus, dukros ar vaikaičio idėjos, adatas, žirkles, vąšelius pastveria ir baisiai užsiėmusios mamos, ir solidūs tėčiai, ir močiutės su seneliais, net visos laiptinės kaimynai. Pastangos pasiteisina: varžomasi dėl didžiojo prizo, renkami geriausi modeliai tarp vaikinų ir merginų, mažasis modeliukas (taip auga pamaina), apdovanojami įspūdingiausių kolekcijų autoriai. Dovanos unikalios: galimybė pristatyti savo kolekciją Prancūzijoje pas garsenybes – Pjerą Kardeną ir kt. Svarbiausia, kad konkursas – proga pasirodyti ir pradedantiems, ir jau pažengusiems kūrėjams, nes geidžiamiausias atlygis visiems – būti pastebėtiems, pripažintiems, o galbūt pagaliau sulaukti tikrų tikriausios šlovės. Festivalį baigtu paskelbia fotografijos parodos atidarymo ceremonija: akimirkos sustabdytos, išdidintos, o fotografų kuratorė Marija Šileikaitė – Čičirkienė įvardija „Geriausią debiutą“, „Įdomiausio fotožvilgsnio“ autorių, pirmosios – trečiosios vietos laimėtoją ir kažkas išeina tituluotas „Geriausiu jaunuoju fotografu“. Tiesa tokia: kol kartu su pašėlusiu pavasario žydėjimu nenugriaudėja šiuolaikinio meno festivalis, vasara į Panevėžį neįžengia. Jos žygis įmanomas tik sulaukus sutarto ženklo – „Išdykusio stiliaus“.
Kovo pabaigoje, minint tarptautinę Teatro dieną, kultūros centre visuomet įvyksta Vaikų ir jaunimo teatrų šventė „Drąsiau..!“, skirta Tarptautinei teatro dienai. Progos pasirodyti nepraleidžia nė viena Panevėžyje veikianti teatro studija. Pirmojoje šventės dalyje scena atiduodama vaikams, antrojoje šie ją užleidžia jaunimui. O džiazo mylėtojai pavasario neįsivaizduoja be tarptautinio festivalio „Jazz fontanas“, prieš gerus penkioliką metų inicijuoto maestro Rimanto Bagdono, užauginusio ir savąsias tradicijas, ir savuosius gerbėjus, šių reikalavimus pakylėjusio taip aukštai, kad tiems, kas užsimojęs jų nenuvilti, nelieka jokių kompromisų: tik džiazas, džiazas ir džiazas, jei nepriskaičiuotume truputėlio velnio ir meilės.
Vasarą vaikai pakviečiami į šokių seminarus gryname ore. Kas patyrė, žino: pora tokių užsiėmimų, ir gera nuotaika visai savaitei garantuota. Net rudenį Bendruomenių rūmuose nežvarbu – nuo Jaunimo šiuolaikinių šokių festivalio „Happy with dance“ spinduliuojamos energijos. Išskirtinio susidomėjimo verta jauna profesionalių muzikantų grupė „Freeman“, patrauklumu ir prigimtiniais talentais taip pakerėjusi kultūros įstaigos administraciją, kad šioji be menkiausios abejonės seną kasos patalpą repeticijoms jai atidavė, palaimino ir kitus atlikėjų sumanymus. Taigi, nieko keisto, kad charizmatiškieji atlikėjai jau turi ir savo fanų klubą. Po vienerių metų repeticijų grupė jau šmėžuoja Lietuvos televizijos projektuose.
Ilgai vakarais, savaitgaliais, šventadieniais negęsta šviesos repeticijų, renginių salėse. Funkcionaliausia – su puikia scena, sukamu ratu, specialiai pritaikyta duobe orkestrui – Didžioji žiūrovinė salė, pamėgta gastroliuojančių kolektyvų, atvežančių čia savas komedijas, tragedijas, koncertus, miuziklus, humoro šou. Panevėžio kultūros centras rūpinasi profesionalaus meno sklaida, todėl stengiasi, kad pirmiausia savuosius pasirodymus gastroliuojantys kolektyvai surengtų būtent čia: vietos žmonės labiausiai laukia Anželikos Cholinos, Oskaro Koršunovo, nacionalinių Lietuvos teatrų pastatymų. Žiūrovų ir kūrėjų simpatijos abipusės: pirmieji lenkiasi menininkų talentui, antrieji vertina čionykštį jaukumą, sceną – tinkamą grandiozinių sceninių veikalų atlikimui, nors jau ir prašančią šiuolaikinio atsinaujinimo.
Organizuojami renginiai
Tikra, kaip Kalėdos
Staiga atsidurti veidrodžių karalystėje arba ledo pilyje, pokylyje, kuomet, užgniaužęs kvapą, skaičiuosi iki dvyliktojo laikrodžio dūžio, vis vildamasis, kad šįsyk princesės karieta nevirs moliūgu. Deja… Bet vistiek, paskutinę akimirką – stebuklas įvyks! Nes pasakose kitaip nebūna. Tik laiminga pabaiga. Jei reikės, susivienys visos antgamtinės jėgos ir gėris, meilė, tiesa, dora triumfuos. Viskas taip, kaip svajojame, norėtume, ilgimės.
Skrieja, gaudžia, žaižaruoja, trykšta šaltinių versmėmis, sukasi viesulais – visos scenos techninės galimybės išnaudojamos maksimaliam rezultatui išgauti, jei jų per maža – kuriamos naujos. Žinoma, dėl to, ir tik dėl to, kad džiaugsmu užsidegtų akys – pradedant mažiausiuoju artistuku, baigiant solidžiausiuoju žiūrovu. Nuo Kalėdų iki Trijų karalių spek- taklius aplanko iki 10 000 žiūrovų. Kalėdinė pasaka – puošni, su aiškiai atpažįstamais teigiamais ir neigiamais herojais, įspūdingais kostiumais, dekoracijomis, išsyk fantaziją panar- dinančiomis į smaragdines pievas ar pūkinių debesų paklotus. Kartą pamatęs, užsimanai vėl ir vėl iš naujo išgyventi stebuklą. Palaima, nes tai įmanoma: tai tapo tradicija – gyva, jau antrą miestelėnų kartą kerinti neblėstančiu grožiu.
Kalėdos kultūros centre – atskiras (gal penktas ar septintas) metų laikas ir epocha: visi kolektyvai, trumpam sukabinę tautinius, šmurkšteli į baleto, ar specialiai tai progai dizainerių siūtus kostiumus ir išvyksta į Pasaką. Virsta žiogų kaimenėmis, varlių batalionais, karkvabalių ordomis, pelių kariaunomis, kurmių stovyklomis. Atrodytų, kas čia ypatingo? Daugybė kultūros įstaigų lepina lankytojus kalėdiniais pasirodymais. Tačiau nė viena neturi to, ką tris dešimtmečius taip atkakliai augino centro komanda: pradedant aiškiai apibrėžtu repertuaru – klasikine pasaka – mobilizuojantis vienam tikslui: niekur nepamatysi tiek spektaklio dalyvių – pusšimčio veikėjų scenoje, tarp kurių, be saviškių – centro kolektyvų ir pačių kūrybinių darbuotojų – ir aktoriai profesionalai – tikras atradimų šulinys jaunimui. Lemtingi susitikimai, keičiantys apsisprendimus, vėliau vadinami lūžio taškais ar kaip kitaip, bet pasekmė ta pati: kultūrininkų bus daugiau!
Jei kurio nors centro žmogaus paklaustum, kaip atrodo vainikas, pinamas dar vieniems veiklos metams įprasminti, atsakymas būtų nuspėjamas – Kalėdinė Pasaka. Savotiška visuotinė pamišimo euforija, kupina bildesio laiptų pakopomis aukštyn, žemyn ir vėl į viršų, atrodytų, niekuomet nesibaigsiančios ruošos, skęstančios tirštame jaudulio rūke ir akimirksniu, lyg burtų lazdele mostelėjus, pranykstančios suskambus gongui, skelbiančiam Kalėdų pradžią. Magiškas žaibas perskros salę ir užvaldys begalinė linksmybė. Kasmet. Visada. Visus. Koks skirtumas, kiek Tau metų – treji, trylika, setyniasdešimt treji… TU – VERTAS PASAKOS!
Per 30 metų pastatyti spektakliai Panevėžio bendruomenių rūmuose:
„Kelionė į pasakų šalį pas Raudonkepuraitę“, „Už stebuklingų durų…“, „Žiedlapėli, skrįsk…“, „Margučių pasaka“, „Džiunglėse nesnigs“, „Į mokyklą paskui Buratiną“, „Čipolino nuotykiai“, „Šapokliak išdaigos“, „Linksmojo vežimėlio balta kelionė“, „Kas gyvena paslapčia?“, „Tarp žemės ir dangaus“, „Meri Popins“, „Coliukė“, „Krištolinė kurpaitė“, „Miegančioji gražuolė“, „Neklaužada Tina ir stebuklingoji gėlelė“, „Karalaitė ant žirnio“, „Žibuoklės princesei“, „Varlė karalienė“, „Neprilygstamoji Pelenė“, „Pasaka apie stebuklingą žirnį“, „Meri Popins sugrįžimas“, „Dėdės Rimo muzikinės pasakaitės“, „Sniego karalienė“, „Kalėdų pasaka“. Scenarijaus autorė ir režisierė, dainų tekstų autorė Sandra Myškienė, kompozitorius Rimantas Bagdonas, dailininkės – Angelė Levickienė, Vaiva Lašienė, Elvyra Vilkienė. Spektaklis „Karvulė Mū“, „Kieno pėdsakai sniege?“. Scenarijaus autorė ir režisierė E. Karoblytė, dailininkė Vaiva Lašienė. „Pepė ilgakojinė“. Scenarijaus autorė ir režisierė Audronė Aškelavičienė. „Dvylika mėnesių“, „Mergaitė iš stebuklingo žiedo“, „Miegančioji gražuolė“. Scenarijaus autorė ir režisierė Sandra Myškienė, režisierė – statytoja Audronė Aškelavičienė, kompozitorius – Rimantas Bagdonas, dailininkė – Elvyra Vilkienė.