Renginį pradėjo projekto OPUS MIRABILE 2025 autorius Gintaras Kerbedis renginių ciklo programos paviešinimu ir pristatė Varpų dienos lektorių, menotyrininką dr. Gintautą Žalėną. Beje svečias atvyko su kitais Lietuvos kampanologų draugijos „Societas campanarum Lituaniae” nariais Renatu Dūda ir Ryčiu Umbrasu.
Pranešime „Iš Lietuvos bažnyčių varpų istorijos“ dr. G. Žalėnas atskleidė bendrus Europos varpų kilmės faktus, koks indas kadaise naudotas kaip varpo prototipas. „Lietuvos varpų istorija tarsi išplėšyta knyga, ji išgyveno tris niokojimus, varpai buvo grobiami, išvežami į rytinio kaimyno teritoriją, kur visiems laikams dingdavo be pėdsakų. Aiškesnė tėra tik šios knygos pabaiga“ – sakė pranešėjas.
Tyrinėtojas minėjo seniausius varpus:
X a. varpą saugomą Vatikano muziejuje;
XIII a. pab. – XIV a. pr., seniausią Lietuvoje, Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios (Rokiškio r.) varpą, nulietą ypač archajiška technika, specifinės „kresnos“ formos instrumentą;
1420 m. -Vytauto Didžiojo laikais nulietą, šiuo metu Lietuvos nacionaliniam muziejuje saugomą varpą (manoma iš Ukmergės bažnyčios);
Apžvelgė tuos Panevėžio vyskupijos varpus, kurių apžiūrėti autentiškoje aplinkoje – varpinėse išsiruošė renginio dalyviai.
Pažintinė išvyka „Panevėžio vyskupijos varpai ir kraštovaizdžiai iš bažnyčių bokštų“ pradėta Naujamiesčio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventoriuje. Čia apžiūrėjome didžiausio Panevėžio vyskupijos varpo destruktą. Varpas žuvo 2007 m. per bokštuose kilusį gaisrą, tačiau Dievo Motinos atvaizdas ant jo sienos liko nepažeistas.
Į Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos varpinę renginio dalyvius lydėjo zakristijonas Gediminas. Vertingiausias čia barokine puošyba išsiskiriantis varpas , datuojamas 1639 m. Lektorius G. Žalėnas sakė „Varpas vertingas ne savo ilgaamžiškumu, bet pirmiausia kaip puikus meno kūrinys – tai vienas gražiausių Lietuvos varpų. Ant jo nulietas lotyniškas įrašas teigia, kad varpas pašvęstas Dievo Motinai, liejinyje matome karūnuotą Dievo motiną su vaikeliu ant rankų“. Meistrą į Lietuvą pakvietęs būsimasis karalius Vladislovas Vaza. Tai buvo Jonas Breuteltas, vienintelis meistras Lietuvoje pelnęs Jo Karališkosios Didenybės liejiko titulą.
Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje mus pasitiko klebonas Alfredas Puško. Dviem srautais kilome į varpinę, kur renginio dalyviams buvo pristatytas 1552 metais išlietas vienas seniausių varpų Lietuvoje „Margarita“ (manoma tai meistro žmonos vardas), vėliau perkrykštytas Šv. Arkangelo Mykolo vardu, bei naujieji varpai: Šv. ap. Povilo (2021 m. jį dovanojo a.a. monsinjoras Povilas Miškinis) ir Šv. Jonas Krikštytojas (2021 m. dovanotas dabartinio klebono Alfredo Puško).
Raguvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios varpinėje apžiūrėjome XX a. varpą su išlietu užrašu „Raguviai Lietuviai Chicago ir jos apylinkėse gyvenantieji savo gimtinės Raguvos bažnyčiai kaipo prisirišimo dovaną“. Nepraleidome progos juo paskambinti.
Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje apžiūrėjome eksponuojamą varpo destruktą. Varpas sudužo per pirmąjį pasaulinį karą vokiečiams susprogdinus bažnyčios bokštus. Šiuo metu į aukščiausios dvibokštės Lietuvos bažnyčios varpinę įrengta patogi laiptinė, įspūdinga bokšto architektūra, iš varpinės atsiveria graži miestelio panorama. „Tačiau pakeistieji varpai geležiniai, tokie buvo liejami kuomet trūko lėšų, dar vadinami „vargo varpais“ – pasakojo lektorius.
„Varpų diena“ prasidėjusi dr. G. Žalėno pranešimu buvo užpildyta labai skirtingomis varpų istorijomis, betarpišku jų skambesio patyrimu ir Lietuvos krašovaizdžiais, atsiveriančiais pro varpinių arkas.
